Savo pranešimą Antanaitytė pradėjo primindama, kad Civilinis kodeksas jau 2001 m. numatė galimybę reglamentuoti partnerystę, tačiau per 24 metus įstatymo įgyvendinimas taip ir neįvyko.

„Mes kalbame ne apie naują idėją, o apie 24 metus vėluojančią teisinę pareigą. Visi politiniai ciklai praeina, bet šeimų problemos lieka tos pačios“, – pabrėžė teisininkė gruodžio 8 dieną Tolerantiško jaunimo asociacijos surengtoje Baltijos šalių atstovų diskusijoje.

Jos teigimu, šiuo metu Lietuva yra itin nepatogioje situacijoje, kurioje nėra jokio šeimos teisinio apsaugos mechanizmo nei tos pačios lyties, nei skirtingų lyčių poroms, kurios nenori ar negali sudaryti santuokos.

Antanaitytė akcentavo, kad realų judėjimą partnerystės klausimu Lietuvoje pasiekta tik dėl strateginio bylinėjimosi, kurį inicijavo Tolerantiško Jaunimo Asociacija.

„Teismai Lietuvoje jau pasakė – valstybė privalo saugoti šeimos santykius, nepriklausomai nuo partnerių lyties. Politinė valdžia šios pareigos nevykdo, todėl žmonės eina į teismus, kurie yra priversti atlikti parlamento darbą“, – sakė ji.

Šiuo metu jau egzistuoja reikšminga teismų praktika, kuri pripažįsta tos pačios lyties poras šeimomis ir suteikia joms dalį apsaugos, tačiau tai daroma fragmentiškai ir neefektyviai. Pasak Monikos, teismai negali sukurti pilnos ir nuoseklios šeimos teisės sistemos – tam būtinas aiškus ir veiksmingas įstatymas.

„Teismai užpildo skylę, kuri atsirado dėl politinės valios trūkumo. Bet teismų sprendimai nėra sistema. Jie negali pakeisti įstatymo, kuris apsaugotų visas šeimas ir užtikrintų teisinį stabilumą“, – teigė ji.

M. Antanaitytė pristatė naujausią politinį kontekstą: lapkritį Seime buvo užregistruoti keli partnerystės projektai, tačiau jų kokybė labai skiriasi. „Kai kurie projektai siūlo partnerystę notarams, paverčiant ją brangia ir neprieinama. Tai būtų žemesnės kategorijos apsauga, kuri nespręstų esminių problemų“, – aiškino teisininkė.

Ji taip pat akcentavo, kad: nebūtų sprendžiami įvaikinimo klausimai; vaikai išliktų neapsaugoti; užsienyje sudarytos tos pačios lyties santuokos liktų nepripažįstamos; dauguma civilinės būklės klausimų liktų neaiškūs. Todėl net minimalus, bet teisiškai aiškus partnerystės įstatymas šiandien yra būtinas.

Monika pabrėžė, kad partnerystė neišspręs visų šeimos teisės klausimų, bet suteiks struktūrą, ant kurios galima kurti tolesnį teisinį reguliavimą. „Be partnerystės negalime kalbėti nei apie įvaikinimą, nei apie šeimos apsaugą, nei apie tarptautinį santuokų pripažinimą. Tai pamatas. Be pamato – jokios sistemos“, – sakė ji.

Šis teiginys atliepia ir Estijos bei Latvijos patirtis, kuriose partnerystė tapo atspirties tašku tolesnei pažangai.

Savo kalbos pabaigoje Monika Antanaitytė, Nacionalinės LGBT teisių asociacijos LGL teisininkė, pateikė aiškų vertinimą ir kvietimą Lietuvos politikams: „Partnerystės įstatymas nėra radikalus žingsnis. Tai minimali žmogaus teisė, kuri turėjo būti įgyvendinta prieš du dešimtmečius. Kiek dar šeimų turi patirti žalą dėl politinės baimės priimti sprendimą?“

Jos žinutė buvo vienareikšmė: delsimą būtina nutraukti, o partnerystės įstatymas turi būti priimtas kaip pirmasis būtinas žingsnis sprendžiant Lietuvos šeimos teisės spragas.