Diskusijos apie translyčių sportininkių dalyvavimą moterų varžybose pastaraisiais metais tapo vienomis aštriausių sporto ir politikos temų. Viena pusė pabrėžia sąžiningo varžymosi principą, kita – translyčių žmonių teisę dalyvauti sporte ir būtinybę sprendimus grįsti mokslu, o ne prielaidomis.

Naujame tyrime Brazilijos mokslininkai pabandė atsakyti į vieną svarbiausių šio ginčo klausimų: ar translytės moterys po hormonų terapijos iš tiesų išlaiko aiškų fizinį pranašumą prieš cislytes moteris? Atsakymas pasirodė esąs ne toks paprastas, kaip dažnai teigiama viešojoje diskusijoje.

Išanalizavo net 52 tyrimus

Tyrėjai apjungė 52 ankstesnių tyrimų rezultatus. Juose buvo vertinamos translyčių moterų ir cislyčių moterų fizinės charakteristikos bei fizinis pajėgumas po hormonų terapijos.

Vienas skirtumas buvo pastebėtas gana aiškiai: translytės moterys vidutiniškai turėjo daugiau liesosios raumenų masės. Tačiau didesnė liesoji raumenų masė savaime nereiškė geresnių sportinių rezultatų. Tyrėjai nerado reikšmingų skirtumų tarp translyčių ir cislyčių moterų vertinant viršutinės kūno dalies sukuriamą jėgą, apatinės kūno dalies jėgą ar aerobinį pajėgumą po hormonų terapijos.

Kitaip tariant, fizinis skirtumas vienoje srityje automatiškai nevirsta aiškiu sportiniu pranašumu.

Raumenų daugiau, bet pranašumo neparodė

Būtent ši tyrimo dalis gali būti svarbi diskusijoje apie sporto taisykles. Argumentas dėl translyčių moterų dalyvavimo apribojimų dažnai grindžiamas prielaida, kad biologiniai pokyčiai po brendimo suteikia ilgalaikį pranašumą, kurio hormonų terapija visiškai nepanaikina.

Tačiau tyrimo autoriai nustatė, kad nors translytės moterys po hormonų terapijos paprastai turėjo didesnę raumenų kūno masę, bendras jų fizinis pajėgumas buvo panašus į cislyčių moterų. Vienas tyrimo bendraautorių, San Paulo universiteto gydytojas ir mokslininkas Bruno Gualano, teigė, kad šie rezultatai kelia klausimų dėl universalių draudimų translytėms moterims dalyvauti moterų sporte.

Jo teigimu, tokie draudimai dažnai grindžiami prielaida, kad translytės moterys neišvengiamai išlaiko fizinį pranašumą. Tyrimo duomenys, anot mokslininko, tokios bendros išvados nepatvirtina.

Tai nėra galutinis atsakymas

Svarbu ir tai, ko šis tyrimas neįrodo. Mokslininkai neteigia, kad visos translytės sportininkės yra fiziškai identiškos cislytėms sportininkėms. Taip pat tyrimas nereiškia, kad kiekvienoje sporto šakoje translyčių moterų ir cislyčių moterų fizinės galimybės bus vienodos.

Be to, patys tyrimo autoriai pabrėžė reikšmingą apribojimą: turimi moksliniai duomenys nėra vienodos kokybės, o bendra jų patikimumo vertė daugeliu atvejų vertinama kaip žema. Tai reiškia, kad rezultatų nereikėtų paversti priešingu absoliučiu teiginiu – esą translytės moterys niekada negali turėti fizinio pranašumo sporte.

Tyrimas veikiau ginčija kitą absoliutų teiginį: kad toks pranašumas būtinai išlieka ir po hormonų terapijos.

Kodėl šis tyrimas pasirodė būtent dabar?

Mokslinė diskusija vyksta tuo metu, kai translyčių sportininkų dalyvavimas tapo ir politinės kovos objektu. Jungtinėse Valstijose vis daugiau valstijų priima apribojimus translyčių sportininkų dalyvavimui. Profesionalaus sporto organizacijos taip pat nustato skirtingas taisykles, reglamentuojančias translyčių atletų dalyvavimą.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas 2026 metų vasarį pasirašė vykdomąjį įsaką, nukreiptą prieš translyčių moterų ir mergaičių dalyvavimą moterų sporte. Dokumente federalinei valdžiai taip pat nurodoma daugiausia dėmesio skirti „Title IX“ taisyklių vykdymui mokyklose, kuriose translytėms sportininkėms leidžiama varžytis moterų kategorijose.

Todėl klausimas, kiek realus yra translyčių sportininkių fizinis pranašumas, nebėra vien akademinė diskusija. Nuo atsakymo gali priklausyti ir sporto organizacijų taisyklės, ir valstybių politika.

Tiesa, sporto šakos yra įvairios. Maratono, sunkiosios atletikos, plaukimo, sprinto ar komandinio sporto rezultatus lemia skirtingi fiziniai gebėjimai. Todėl vienas bendras fizinio pajėgumo matas nebūtinai gali atsakyti į visus klausimus apie sportininkų tinkamumą konkrečioje disciplinoje.

Būtent todėl naujo tyrimo nereikėtų vertinti kaip galutinio argumento, kuris automatiškai išsprendžia translyčių sportininkių dalyvavimo klausimą.

Tačiau jis svarbus dėl kitos priežasties. Jis verčia atsargiau vertinti teiginį, kad translytės moterys po hormonų terapijos neišvengiamai turi reikšmingą fizinį pranašumą prieš cislytes moteris.

Mokslas šiuo klausimu nėra toks kategoriškas, kaip kartais atrodo politinėse diskusijose. Ir būtent čia slypi pagrindinė tyrimo žinutė: prieš kuriant universalias taisykles visoms translytėms sportininkėms, verta klausti ne tik apie jų biologinius skirtumus, bet ir apie tai, ką iš tikrųjų rodo sportinio pajėgumo duomenys.