„Europos krikščionys demokratai nemato nieko bloga lyčiai neutralios partnerystės įteisinime – juk niekur nedingsime nuo fakto, kad visuomenėje yra ne vien krikščionys, ir tie „kiti“ negali būti palikti „už tvoros“, jeigu iš tiesų rūpinamės bendruoju gėriu (terminas, beje, taip pat išaugęs iš krikščioniškos demokratijos šaknų)“, - rašo autorė pabrėždama, kad prieš partnerystę daugiausia pasisako kraštutiniai radikalai.

Liudvika Pociūnienė daro išvadą, kad iš tiesų ne krikščioniškųjų tradicijų puoselėjimas stabdo Seimo narius nuo šio svarbaus sprendimo priėmimo.

„Kiek teko domėtis motyvais, kodėl priešinamasi homoseksualių asmenų teisinės padėties normalizavimui ir civilinės sąjungos instituto įteisinimui, vienas jų yra apklausų duomenys, rodantys, kad didžioji visuomenės dalis yra už tradicinę, prigimtinę šeimą (beje, tai – ne juridiniai, o tik paprotiniai terminai). Vadinasi, tokia parlamentarų pozicija remiasi visai ne krikščioniškomis vertybėmis, o baime prarasti rinkėjus“, - išvadą daro LRT paskelbtos nuomonės autorė.

Anot L. Pociūnienės, demokratijoje gerbiamos visų teisės - o ne tik daugumos. Nes jei būtų priešingai - tai jau būtų diktatūra.

„Demokratijoje dauguma pirmiausia turi pareigą užtikrinti mažumų teises – ir tai išplaukia iš krikščioniško rūpesčio silpnesniaisiais. Man iš tiesų labai skaudu pripažinti, kad dalis katalikų šiandien tarsi pamiršo tuos laikus, kai katalikų Bažnyčia ir eiliniai tikintieji buvo pirmose gretose kovos už sąžinės laisvę“, - įsitikinusi autorė.

Ji pabrėžia, kad neapykanta LGBTQ+ žmonėms neturi nieko bendro su religija, nes ji to nemoko.

„Krikščionis politikas natūraliai turėtų klausti savęs, ar mano sprendimas tikrai kyla iš artimo meilės, ar yra kitokių paskatų, kurias norėčiau nutylėti – pavyzdžiui, baimė, kad mano mažiau išprusę rinkėjai sprendimo nesupras (o ši baimė būdinga daugeliui Seimo vienmandatininkų absoliučiai visose frakcijose). Kad homofobija nieko bendra neturi su artimo meile – akivaizdu. Bet paslėpta baimė – o ką žmonės pasakys – kuo nors geresnė?“, - rašo Liudvika Pociūnienė.

Visą tekstą galima rasti čia.