Daugiau vaivorykštės – bet ar daugiau tiesos?

Per pastarąjį dešimtmetį „Netflix“, „HBO“, „Amazon Prime“ ir kitos filmų platformos padarė proveržį – ekranus užplūdo serialai, kuriuose atsirado queer veikėjų. „Heartstopper“, „Sex Education“, „Pose“, „The L Word: Generation Q“, „Young Royals“ – tai tik keli pavyzdžiai, kurie sulaukė pasaulinio dėmesio.

Ir nors šie serialai neretai yra giriami už įvairovę, kritikai vis dar kelia klausimus: ar LGBT+ veikėjai rodomi nestereotipiškai? Ar jų istorijos vystomos taip pat giliai ir niuansuotai kaip heteroseksualių veikėjų?

Problema – ne tik kiekis, bet ir kokybė

Dažnai queer veikėjai tampa tik „antraeiliai“ – jie įtraukiami į siužetą tik atliepti įvairovės poreikį, tačiau jų siužetinės linijos būna paviršutiniškos. Taip atsiranda reiškinys, vadinamas „queerbaiting“ – kai serialas ar filmas žada LGBTQ+ turinį, bet iš tiesų jo neišvysto.

Dar viena problema – tragiškos pabaigos. Vis dar pernelyg dažnai queer personažai miršta, susiduria su neišsprendiamu skausmu arba lieka vieniši. Toks kultūroje įsišaknijęs stereotipas daro psichologinį poveikį jaunimui – siunčia žinią, kad „kitokie“ laimės neverti.

Istorijos be mūsų pačių

Tikri pasakojimai gimsta tada, kai queer kūrėjai patys atskleidžia savo istorijas. Vienas ryškiausių pavyzdžių – serialas „Pose“, kurio kūrybinėje komandoje dirbo trans žmonės ir queer atstovai. Tai leido ne tik išvengti klišių, bet ir atskleisti skaudžią tiesą apie gyvenimą AIDS epidemijos metu.

Lietuvoje tokių istorijų dar labai trūksta. Nors vis daugiau jaunimo kuria turinį socialiniuose tinkluose, nacionaliniame kine ar televizijoje LGBT+ personažai vis dar yra retenybė. „Tai, kad bent šiuo metu mano personažai susiję su LGBT+ žmonėmis, yra viena iš mano autorinio kino prielaidų. Apie tai kalbėti man vis dar atrodo labai svarbu ir jaučiu turintis ką pasakyti“, – 15min. prieš kelis metus kalbėjo LGBT+ temas filmuose nagrinėjantis Romas Zabarauskas.

Kodėl tai svarbu?

Atstovavimas – tai ne tik matomumas. Tai pripažinimas, kad mūsų gyvenimai svarbūs, kad mūsų meilė verta būti pasakojama, kad mes egzistuojame ne tik kaip „problema“, bet kaip visaverčiai žmonės. Kai jaunas queer žmogus mato save ekrane, jis gauna tylų, bet galingą patvirtinimą: aš nesu vienas, su manimi viskas gerai.

Kol kas „queer“ atstovavimas kine ir serialuose dar toli gražu neidealus. Tačiau kiekvienas tikras veikėjas, kiekviena tikra istorija priartina mus prie pasaulio, kuriame būti savimi – ne drąsa, o tiesiog normalu.