Jau pirmosiose savo komentaro pastraipose R. J. Dagys kuria įspūdį, kad Lietuvoje vyksta koordinuotas visuomenės „perauklėjimas“. Jis rašo:

„Žmonės sako, kad jeigu varlę vandenyje kaitinsime iš lėto, ji nepabėgs, o išvirs nesipriešindama. Štai tokią dalią mums, taip žingsnelis po žingsnelio, ar iš neišmanymo, o gal tyčia, jau senokai ruošia dalis politikų bei Nacionalinis (?) transliuotojas kartu su kita dominuojančia leftistine, LGBT’istine ar kitokia komunistine [...] propagandine žiniasklaida.“

Tai klasikinis sąmokslo naratyvas – skaitytojui siūloma patikėti, kad įvairios valstybės institucijos, žiniasklaida ir tarptautinės organizacijos veikia kaip vieningas mechanizmas, siekiantis pakeisti visuomenės vertybes. Tačiau nepateikiama jokių įrodymų, jog tokia koordinuota veikla iš tiesų egzistuoja. Matyt, kai nieko panašaus nevyksta - tenka argumentus grįsti savo paties minitimis.

Vėliau autorius LGBTQ+ žmonių teisių apsaugą tiesiogiai susieja su demografine krize. Susidaro įspūdis, kad buvęs politikas galvoja, jog laisva visuomenė yra blogis, kuris lemia nenorą susilaukti vaikų.

„Gimstamumo padėtis Lietuvoje ir ES seniai yra prasta ir toliau vis blogėja. Dabar jau ji tragiška. [...] Tai pasekmė iš komunistų Karlo Marxo ir Vladimiro Lenino manifestų išaugusios, sumaniai įgyvendinamos LGBT ideologijos.“

Tokie teiginiai prieštarauja demografijos tyrimams. Gimstamumo mažėjimą Europoje mokslininkai sieja su ekonominiais, socialiniais, kultūriniais ir sveikatos veiksniais – būsto prieinamumu, darbo rinkos pokyčiais, gyventojų senėjimu. Nė viename rimtame demografiniame tyrime LGBTQ+ žmonių teisės nėra įvardijamos kaip gimstamumo mažėjimo priežastis, nes noras turėti vaikų negali būti susisietas su seksualine orientacija ar lytine tapatybe. LGBTQ+ žmonės taip pat nori turėti vaikų, bet panašūs politikai kaip Dagys daro viską, kad to neleisti.

Nepaisant to, R. J. Dagys toliau kuria pasakojimą apie tariamą sistemingą visuomenės „perauklėjimą“.

„Daromi nuoseklūs „maži žingsneliai“, „pažangų“ požiūrį į šeimą diegiant įstatymuose, Europos Parlamento ir Komisijos sprendimuose, Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose ir t. t., kad tokie veiksmai liktų nepastebėti.“

Iš tiesų nei Europos Sąjunga, nei Pasaulio sveikatos organizacija neslepia savo dokumentų ar rekomendacijų. Diskusijos dėl žmogaus teisių, diskriminacijos mažinimo ar šeimos politikos vyksta viešai, o jų turinys yra prieinamas kiekvienam. Todėl kalbėti apie slaptą visuomenės „virimą“ nėra pagrindo. Komentare ne kartą puolamas ir nacionalinis transliuotojas.

„Nacionalinis transliuotojas [...] nuosekliai mėgina įrodyti, kad vyro ir moters šeima ne visai gera ir neatitinka laiko dvasios, o štai kitokios sudėties šeimos tai „tikrai geros“.“

Tačiau LRT misija – atspindėti visuomenės įvairovę ir užtikrinti nuomonių pluralizmą. Vien tai, kad žiniasklaida kalba apie LGBTQ+ žmones ar jų problemas, nereiškia agitacijos prieš tradicines šeimas.

Ne mažiau iškalbingas ir dar vienas autoriaus teiginys.

„Taigi mūsuose leftistinė propaganda kaitina mūsų galvas [...] Nacionalinis transliuotojas padūsauja kartais, bet kartu nuosekliai mėgina įrodyti, kad vyro ir moters šeima ne visai gera.“

Tai dar vienas pavyzdys, kai sudėtingi visuomeniniai procesai aiškinami vienos tariamos ideologijos veikimu. Tokia retorika patogi tuo, kad nereikalauja faktų – pakanka nuolat kartoti, jog egzistuoja priešas, kuris neva valdo viešąją erdvę.

Didžiausia tokios retorikos problema slypi ne pačiuose politiniuose vertinimuose, o nuolatiniame LGBTQ+ žmonių pavertime simboliniu priešu. Kai visuomenei kartojama, kad būtent jie yra atsakingi už tautos nykimą, tradicinės šeimos silpnėjimą ar valstybės krizę, formuojamas pavojingas naratyvas, kuriame konkretūs žmonės tampa ne kaimynais, kolegomis ar artimaisiais, o grėsme.

Tokia kalba nėra neutrali. Ji prisideda prie atmosferos, kurioje diskriminacija ir neapykanta ima atrodyti pateisinamos. Tai ypač svarbu prisiminti po pastarųjų savaičių įvykių Europoje, kai neapykanta LGBTQ+ žmonėms peraugo į kruviną teroro išpuolį Berlyne.

Viešojoje erdvėje galima diskutuoti apie šeimos politiką, gimstamumo skatinimą ar socialines programas. Tačiau kai šios problemos pradedamos aiškinti neegzistuojančia „LGBT ideologijos“ grėsme, diskusija nustoja būti paremta faktais. Ji tampa moralinės panikos kūrimu, kurio pasekmes dažniausiai pirmiausia pajunta tie žmonės, kurie ir taip priklauso pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms.