Iš šalies gali atrodyti, kad pirmasis žmogus greitai „atsigavo“, o antrasis – vis dar gyvena praeitimi. Tačiau psichologijoje viskas nėra taip paprasta. Žmonės į išsiskyrimą reaguoja labai skirtingai, o noras iš karto ieškoti naujo partnerio nebūtinai reiškia, kad ankstesni santykiai buvo pamiršti. Lygiai taip pat atsiribojimas nuo santykių nebūtinai reiškia, kad žmogus nesugeba mylėti.

Vienam reikia artumo, kitam – erdvės

Vienas iš galimų paaiškinimų yra tai, kaip žmogus paprastai reaguoja į artumą ir atstūmimą. Prisirišimo teorijoje kalbama apie skirtingus žmonių santykio su artumu modelius. Kai kuriems žmonėms santykiai suteikia daug saugumo, tačiau kiti gali būti jautresni atstūmimo grėsmei ir stipriau siekti artumo.

Todėl po skyrybų vienam žmogui gali būti svarbu kuo greičiau susigrąžinti artumo ir emocinio saugumo jausmą. Naujas pasimatymas tokiu atveju gali suteikti labai paprastą žinutę: „Aš vis dar esu reikalingas. Aš vis dar galiu būti mylimas.“

Kitam žmogui artumas po skausmingo išsiskyrimo gali kelti priešingą reakciją. Jis gali norėti atsitraukti, daugiau laiko praleisti vienas ir vengti naujų emocinių įsipareigojimų. Abi reakcijos yra žmogiškos.

„Atšokimo“ santykiai - kas tai?

Po išsiskyrimo kartais labai greitai prasideda nauji santykiai. Psichologijoje jie dažnai vadinami „atšokimo“ santykiais. Tai savaime nėra blogai. Kartais žmogus iš tikrųjų sutinka naują partnerį būtent tada, kai ankstesni santykiai baigiasi. Gyvenimas nesustoja vien todėl, kad nutrūko viena meilės istorija.

Tačiau jei naujas žmogus tampa būdu pabėgti nuo ankstesnio skausmo, o ne kurti naują ryšį, tuomet tai gali sukurti dar daugiau problemų. Tuomet naujas partneris gali būti naudojamas kaip emocinis pakaitalas: kuo daugiau dėmesio gaunu iš kito žmogaus, tuo mažiau turiu galvoti apie buvusį.

Problema atsiranda tada, kai naujas ryšys tampa ne santykių kūrimu, o bandymu nuslopinti kitus savo jausmus - ilgesį buvusio žmogaus, vis dar teberusenančią meilę.

Po skyrybų norime vėl jaustis geidžiami

Ypač stipriai tai gali veikti žmogaus savivertę. Jeigu santykiai baigėsi atstūmimu, neištikimybe ar partnerio sprendimu išeiti, žmogus gali pradėti abejoti savimi. „Kas su manimi negerai?“, „Kodėl jis pasirinko ne mane?“, „Ar aš dar kam nors patiksiu?“ - tik keli klausimai, kurie kyla daugeliui.

Nauji santykiai gali labai greitai eliminuoti daugelį abejonių. Žinutė pažinčių programėlėje, komplimentas, bučinys ar naujas seksualinis ryšys gali suteikti stiprų emocinį postūmį. Tačiau čia slypi pavojus: jeigu savivertė pradeda priklausyti nuo kitų žmonių dėmesio, žmogus gali nuolat ieškoti naujo patvirtinimo.

Tuomet svarbu ne tai, kad atsirado naujas partneris, o tai, ko iš jo tikimasi.

Užsidarymas - viena iš galimų reakcijų

Ji yra ypač priešinga. Po skaudžių santykių žmogus gali nuspręsti daugiau nebebandyti. Jis gali ištrinti pažinčių programėles, nenorėti eiti į pasimatymus, atsisakyti flirto ir net vengti situacijų, kuriose galėtų atsirasti naujas emocinis ryšys. Kartais tai tiesiog sveikas poreikis pabūti vienam, bet ne visuomet.

Po išsiskyrimo žmogui reikia laiko susivokti, apmąstyti santykius ir atgauti emocinę pusiausvyrą. Nėra jokio termino, kada privaloma „grįžti į pažinčių rinką“. Tačiau jeigu užsidarymas tampa ilgalaikis ir žmogus pradeda manyti, kad niekuo nebegalima pasitikėti, visi žmonės yra blogi arba naujas artumas neišvengiamai baigsis skausmu, verta atkreipti dėmesį į šias mintis. Vis dėlto, tai nereiškia, kad kažkas yra blogai.

Jeigu ankstesniuose santykiuose buvo išdavystė, manipuliacija, smurtas ar nuolatinis emocinis nestabilumas, atsitraukimas gali būti būdas susigrąžinti kontrolės jausmą. Tokiam žmogui naujas partneris gali atrodyti ne kaip galimybė, o kaip nauja rizika. Todėl pasakymas „reikia tiesiog vėl pradėti susitikinėti“ ne visada yra geras patarimas. Kartais pirmiausia reikia išmokti vėl jaustis saugiai pačiam su savimi.

Kodėl žmogus elgiuosi?

Kai ieškome atsakymų kokia reakcija į išsiskyrimą yra normali, greičiausiai jo ir nerasime. Nėra tokio dalyko - kaip norma. Daug svarbiau ne pačiam žmogui analizuoti savo veiksmus, o užduoti klausimą kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi.

Jeigu naujo partnerio ieškoma todėl, kad atsirado tikras susidomėjimas konkrečiu žmogumi – viskas gali būti visiškai natūralu. Jeigu naujo žmogaus ieškoma vien tam, kad nereikėtų jausti skausmo, verta sustoti. Jeigu žmogus nori pabūti vienas, susitvarkyti mintis ir geriau suprasti save – tai gali būti labai sveikas procesas. Tačiau jeigu vienatvė tampa baimės forma, kuri neleidžia nieko prisileisti, gali būti naudinga apie tai pasikalbėti su psichologu.

Galiausiai svarbiausias klausimas po išsiskyrimo turėtų būti ne „kada susirasiu kitą?“, o „ar jaučiuosi pasiruošęs kurti santykius ne tam, kad pabėgčiau nuo praeities, o todėl, kad iš tikrųjų noriu būti su kitu žmogumi?“