„Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Normalūs santykiai yra tarp vyro ir moters. O visi kiti – su gyvuliais, su lavonais, su medžiais, su vaikais – yra iškrypimai“, – praėjusią savaitę žurnalistams teigė Petras Gražulis. Jis taip pat pridūrė: „Aš perpasakojau, ką kalba apie homoseksualizmą, apie seksualinius nukrypimus Šventasis Raštas“.

Taigi, ar turi teisę Seimo narys kalbėti tai, kas neva parašyta jo išpažįstamos religijos raštuose? Atrodytų, kad tokia laisvė negali būti ribojama. Vis dėlto, gyvename valstybėje, kuri sukurta vadovaujantis esminiais susitarimais ir taisyklėmis. Ką jos sako šiuo klausimu?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis teigia, kad „kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo“.

Tačiau čia pat rašoma, kad religijos ir tikėjimo sklaida nėra universali: „žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves“.

Lietuva neturi Konstitucijoje įtvirtintos nacionalinės religijos. Tai reiškia, kad valstybės valdymas ir religija, kokia ji bebūtų, yra atsietos. Taigi, vieno ar kito tikėjimo nuostatos negali tapti pagrindu politiniams sprendimams. Juo labiau - paminti kitų, taip pat ir netikinčiųjų žmonių laisves ir teises.

Tiek Konstitucija, tiek mūsų šalies įstatymai taip pat gina kiekvieną žmogų nuo nusikaltimų veiksmų, kurie atliekami prisidengiant žodžio laisve. „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, - rašoma Konstitucijos 25 straipsnyje.

Diskriminaciją ir neapykantos skatinimą turėtų užkardyti ir numatyta baudžiamoji atsakomybė už tokius veiksmus. Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalyje sakoma, kad už viešą tyčiojimąsi, niekinimą, neapykantos skatinimą ar kurstymą prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų asmeniui gresia bauda, laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Apibendrinant galima apsakyti, kad Lietuva gina kiekvieną savo pilietį, nepriklausomai nuo to, ar jis yra tikintis ar ne. Žmogus turi teisę tikėti ar netikėti, būti religingu ar ne, tačiau skleisdamas savo įsitikinimus neturi niekinti kitų žmonių. Tai taikoma kiekvienam žmogui, tačiau iš Seimo narių tikimasi net aukštesnių standartų - juo labiau, kad duodami priesaiką jie įsipareigoja gerbti Lietuvos Konstituciją ir įstatymus.

Šiuo konkrečiu atveju, mūsų redakcijos nuomone, Petras Gražulis pažeidė duotą priesaiką ir parodė nepagarbą tiek Konstitucijai, tiek įstatymams, juos sulaužydamas. O bandymas dangstytis Šventuoju Raštu - tėra pastangos sulaukti dalies visuomenės palankumo ir bandyti kurti aukos įvaizdį.