„Šeimos politika Lietuvoje lieka podukros vietoje. Šeimas prisimename tik per Motinos ar Tėvo dieną, gal dar vaikų gynimo šventes. O kodėl neužsibrėžus išties ambicingo tikslo – pavyzdžiui, tapti šeimoms draugiškiausia Europos Sąjungos valstybe?“, – sakė G. Nausėda.

Iš tiesų, prezidente – kodėl netapus tokia šalimi? Kad ši mintis taptų realybe, reikia ir paties šalies vadovo lyderystės. Mano nuomone, iki šiol stebėjome priešingus veiksmus.

Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra lygiaverčiai pačiai Konstitucijai, kurią G. Nausėda prisiekė ginti. Vis dėlto, iki šiol šalies vadovo vieši komentarai rodo norą atstovauti tik vienai – religiniais įsitikinimais paremtai – šeimos sampratai.

„Tačiau kodėl pirmiausia nepasirūpinus šeimomis su vaikais? Taikykime joms universalų, minimalios algos dydžio neapmokestinamąjį pajamų dydį, nepriklausomai nuo to, ar tėvai dirba samdomą darbą, ar patys sau susikūrė darbo vietą. Neabejoju, naudą pajustume labai greitai. Svarbiausia – ją pirmosios patirtų Lietuvos šeimos su vaikais“, – metiniame pranešime teigė G. Naudėda.

Bet kaip yra su tos pačios lyties porų auginamais vaikais? Šios šeimos Lietuvoje nėra pripažįstamos. Valstybės akyse šie vaikai iki šiol auginami vienišų asmenų. Antroji tos pačios lyties šeimos pusė teisiškai niekaip nėra susijusi su auginamais vaikais. Nutikus nelaimei vienam iš tėvų, vaikai gali atsidurti valstybės globoje ar būti atskirti nuo savo tėvo ar mamos, nes politikai, naudojantys vaikų korta, siekia tik pritraukti daugiau balsų rinkimuose, o realiame gyvenime matyti ir spręsti esmines problemas nenori.

O kur dar skambūs žodžiai apie gerovės valstybę? Ši idėja žlugo tuomet, kai paaiškėjo, kad gerovės užtikrinimo verti tik tam tikri, ne visi, Lietuvos piliečiai. Selektyvus gerovės siekimas, net ir statistinei daugumai, ardo demokratijos pamatus ir pamina pačią gerovės valstybės idėją.

Priešingai nei kai kurie žmonės teigia, demokratija nereikalauja pataikauti daugumai. Ji remiasi sprendimais, kurie įtraukia statistines mažumas ir atliepia jų interesus. Dar daugiau – demokratijos pagrindas remiasi pagarba ir kiekvieno piliečio teisių apsauga. Kai pradedame selektyviai ginti vienus ir užsimerkiame kitų žmonių teisių atžvilgiu, ar net apsimetame jų negirdintys – ardome valstybės pamatus.

Tuomet ir kyla klausimų, ką konkrečiai G. Nausėda padarė, kad stiprintų Lietuvą, kur kiekviena šeima yra gerbiama ir verta vienodos apsaugos. Pirštu rodyti į kitus lengva, ypač jai nėra net menkiausio noro įvertinti savo veiksmus ir vietoj picos valgymo su LGBTQ+ draugais, parodyti tikrą lyderystę visų šeimų gyvenimo gerovės užtikrinimo srityje.

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus nuomonė.