LGBTQ+ bendruomenė neretai tampa patogiu taikiniu todėl, kad ji sudaro mažumą, kurią lengva paversti simboliniu priešu. Kai politikams trūksta aiškių pasiūlymų kaips spręsti ekonomines problemas, sveikatos apsaugos krizę, infliaciją ar emigraciją, daug paprasčiau dėmesį nukreipti į kultūrinius karus. Vietoje sudėtingų sprendimų siūloma emocija – pyktis, baimė ir pažadas „apginti visuomenę“.

Tokioje strategijoje LGBTQ+ žmonės pateikiami ne kaip realūs piliečiai su savo gyvenimais, šeimomis ir rūpesčiais, o kaip abstrakti grėsmė. Tai leidžia politikams kurti aiškią priešpriešą: „mes“ prieš „juos“. Rinkimų kampanijose tokie naratyvai veikia todėl, kad paprastas konfliktas dažnai mobilizuoja rinkėjus labiau nei sudėtinga diskusija apie mokesčių sistemą ar regioninę politiką.

Svarbu suprasti, kad puolimas prieš LGBTQ+ žmones dažnai nėra apie pačią bendruomenę. Tai būdas signalizuoti tam tikram elektoratui. Politikas, kritikuodamas vaivorykštės simbolius ar partnerystės idėją, pagaliau šeimos sampratą, siunčia žinutę konservatyvesniems rinkėjams: „aš esu jūsų pusėje“. Net jei realių teisėkūros planų nėra, pats konfliktas tampa kampanijos įrankiu.

Tokios temos ypač patrauklios todėl, kad jos emocionalios. Jos liečia šeimą, vaikų auklėjimą, religiją, tapatybę – sritis, kuriose žmonės reaguoja dažnai ne racionaliai, bet vadovaujasi jausmais. Politikai supranta - kai rinkėjas jaučia nerimą ar pyktį, jis dažniau balsuoja.

Dar viena priežastis – LGBTQ+ klausimai leidžia nukreipti dėmesį nuo realių problemų. Jei visuomenė diskutuoja apie „Pride“ eiseną ar tos pačios lyties porų teises, mažiau kalbama apie eiles ligoninėse, mokytojų atlyginimus, jų trūkumą ar korupcijos skandalus. Kultūrinis konfliktas tampa dūmų uždanga.

Tačiau tokia taktika turi realias pasekmes. Kai politikai viešai demonizuoja LGBTQ+ žmones, didėja priešiškumas visuomenėje, normalizuojama neapykantos kalba, o dalis žmonių ima jaustis nesaugūs. Rinkiminė retorika vieniems tėra strategija, kitiems – saugumo klausimas.

Vis dėlto ši taktika veikia ne visada. Vis daugiau rinkėjų atpažįsta bandymus manipuliuoti baimėmis. Jaunesnės kartos dažniau mato LGBTQ+ žmones, kurie yra jų draugai, kolegos ar šeimos nariai. Todėl senasis modelis, kai mažumos puolimas garantuoja populiarumą, po truputį silpnėja.

Klausimas „kodėl politikai puola LGBTQ+ žmones?“ iš tiesų yra klausimas apie politinę kultūrą. Kai trūksta idėjų, ieškoma kaltų. Kai trūksta sprendimų, kuriami priešai. Akivaizdu, kad jau tai vyksta Lietuvoje, nes artėja savivaldos rinkimai. Referendumas dėl šeimos sampratos keitimo yra puikus pavyzdys.