– Ar tu tam ruošeisi?

– Metus laiko. Pasiruošimas buvo labai sąmoningas, planuotas, strateguotas, kalendoriuje žymėtas. Tuo metu dirbau LRT su vaikų projektu, mūsų grupė „Liūdni slibinai“ buvo labai žinoma, buvome pakilime, turėjome daug koncertų, gerbėjų. Tai buvo labai aktyvi kūrybinė fazė ir mes buvome traktuojami kaip family friendly grupė. Į mūsų koncertus daug žmonių ateidavo su vaikais.

Tuo metu, kai aš atsiskleidžiau, Lietuvoje gal buvo žinomi trys homoseksualūs vyrai: Ruslanas Kirilkinas, Vladimiras Simonko, Rokas Žilinskas.

– O kodėl? Juk buvo galima dar laukti.

– Aš tiesiog nebegalėjau laukti. Tiesiog supratau: dėl tokio tylėjimo beprotiškai daug žmonių nedrįsta to daryti dėl to, kad nėra kritinės masės, kuri tave palaikytų, nėra tokių pavyzdžių, į kuriuos galėtum remtis arba parodyti viešojoje erdvėje. Tiesiog jaučiau, kad nėra bendruomenės, kas mane reprezentuotų.

Aš turiu tokią labai stiprią charakterio pusę. Vienas režisierius mane bandė įbauginti, turėjo seksualinių intencijų. Jis buvo užsienietis, statė Lietuvoje spektaklį. Buvo paklusimo sistema – visus aktorius valdydavo. Prie manęs bandė prieiti visokiais būdais. Iš pradžių pamatė, kad aš, kai aiškina „stok čia ir daryk tą“, jeigu nesuprantu, klausiu, kodėl, ką mes čia darome? Aš artistas, turiu suprasti, ką toje scenoje veikiu, kokią iliuziją, santykį kuriame. Jis labai nustebo, kad aš čia kvestionuoju.

Kitas dalykas, jis visaip bandė mane kviesti susitikti laisvalaikiu aptarti visokių dalykų. Jam nepavyko manęs pasikviesti, nes aš sakiau: kalbėkime, kiek reikia, darbo metu darbo vietoje. Tada jis bandė mane užspausti morališkai, kad aš labai blogai dirbu, labai blogai viską darau, man neišeina vaidmuo. Darė stiprų spaudimą. Jis taip prakaitavo bandydamas mane įbauginti... Man buvo tikrai labai nesmagu, nes jis manipuliavo visokiomis priemonėmis, bet po to man sakė: „You are tough person, you are so strong.“

Esu susidūręs, kad žmonėms, kurie mane mato iš viešosios erdvės, atrodo: kur mane padėsi, ten ir rasi. Nemanau, kad esu ir toks galingas, bet kai buvau paauglys, man to trūko ir vienas iš mano pasiruošimo atsiskleidimui būdų buvo klausyti žmonių, gerti iš jų pozityvias patirtis, suprasti, kad tai yra jų patirtys, bet save remti kitų sėkmės istorijomis.

Amerikietiškų sėkmės istorijų pilnas internetas, greičiausiai Lietuvoje taip nebus. Kažkurį laiką bus rūpintojėlio poza ir geriausiu atveju. Bet viena iš geriausių pasekmių, kuri nutiko po viešo atsiskleidimo, – kad nuo tos dienos, kai aš feisbuke paspaudžiau „Post“ mygtuką su savo pasisakymu, dingo bet koks kaltės ir graužimo jausmas. Tai buvo, ko gero, ritualas ir nė karto per visus tuos metus nuo 2017 metų nebebuvo nė vienos neramios nakties.

Visas pokalbis – kovo 15 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.