Interviu rengė GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas.

– Kodėl nusprendėte papasakoti savo istoriją?

– Todėl, kad pati labai ieškojau tokių interviu, kuriuose galėčiau rasti atsakymus. Kai mano vaikas pasakė man, kad nesijaučia moterimi ir iš tiesų yra vyras, internete beveik nieko neradau. Daug triukšmo, daug pykčio, daug žmonių, kurie aiškina, kaip reikia gyventi. Bet labai mažai tėvų, kurie nuoširdžiai pasakoja, ką jie išgyveno.

Norėčiau, kad kitos mamos suprastų – nereikia bijoti pripažinti, jog pradžioje yra sunku viską suprasti. Tai nereiškia, kad myli savo vaiką mažiau. Tiesiog būtina pasitikėti savo vaiku ir jis ves jus ten, kur reikia eiti. Tereikia šiek tiek pastangų padėti sau viską suprasti.

– Ar iki prisipažinimo buvo ženklų, kad jūsų vaikas išgyvena vidinius konfliktus?

– Kai žiūriu atgal, matau jų labai daug. Bet kai tai vyko, aš nesupratau kodėl tai vyksta ir tiesa pasakius, to nesureikšminau. Vaikystėje jis niekada nenorėjo rengtis suknelių, pykdavo, kai kas nors vadindavo „princese“. Galvojau, kad tai tiesiog charakteris. Juk daug mergaičių nemėgsta rožinės spalvos ar lėlių.

Paauglystėje viskas tapo daug ryškiau. Atsirado uždarumas, liūdesys. Bet ir tada galvojau, kad tai tiesiog paauglystė, nuotaikų kaita. Ir išvaizdos pokyčiai - tai tik ieškojimas savęs.

– Kaip reagavote, kai išgirdote tiesą?

– Aš neverkiau. Tiesa pasakius, nelabai supratau kas man buvo pasakyta. Bet jam riedėjo ašaros ir man nieko kito neliko tik jį apkabinti. Viduje buvo visiškas chaosas. Mano vaiko širdis daužėsi, mano irgi. Aš tik galvojau kaip padėti mano vaikui, bet nelabai supratau kas man buvo pasakyta.

Pasakiau, kad gal nereikia skubėti, kad gal tai tiesiog etapas. Tikėjau, jog viskas praeis savaime. Man atrodė, kad jei apie tai mažiau kalbėsime, vieną dieną jis tiesiog persigalvos. Šiandien suprantu, kad tuo metu girdėjau ne savo vaiką, o savo baimes ir norą atsiriboti nuo realybės.

Susijęs straipsnis - Atviras tėvo prisipažinimas: „Mano sūnus nustojo su manimi kalbėti. Tik tada supratau, ką padariau“

– Kokių baimių buvo daugiausia?

– Kadangi man niekaip neišėjo iš galvos man pasakyti žodžiai - po kelių dienų naktį sėdau prie kompiuterio ir pradėjau naršyti. Man reikėjo atsakymų. Kuo daugiau skaičiau - tuo baimių buvo daugiau. Bijojau, kad mano vaikas kentės. Kad žmonės bus žiaurūs. Kad negalės susikurti gyvenimo. Kad susidurs su diskriminacija, patyčiomis mokykloje, kad negalės sukurti šeimos... Kad bus nelaimingas.

Bet buvo ir labai egoistiškų minčių. Galvojau, ką pasakys giminės. Kaip tai paaiškinsiu draugams. Ar žmonės nekaltins mūsų kaip tėvų. Tik vėliau supratau, kad nė viena iš tų baimių nėra svarbesnė už mano vaiko gerovę. Noriu, kad jis būtų laimingas ir padarysiu viską, aks nuo manęs priklauso, jog taip būtų.

– Minėjote, kad daug ieškojote informacijos internete. Ką ten radote?

– Iš pradžių – visišką košę makalošę. Vieni rašė, kad tai liga. Kiti aiškino, jog vaikus kažkas „užverbuoja“. Prisiskaičiau tiek daug prieštaringos informacijos, kad tik dar labiau pasimečiau.

Tik vėliau pradėjau ieškoti patikimų šaltinių – gydytojų, psichologų, tarptautinių organizacijų informacijos. Skaičiau tėvų istorijas užsienyje. Tuomet pirmą kartą supratau, kad mano vaikas nėra vienintelis toks pasaulyje, jog trans žmonių yra daug.

– Kada supratote, kad jūsų požiūris turi keistis?

– Vieną vakarą mano vaikas manęs paklausė: „Mama, kodėl tu vengi su manim kalbėtis apie mane?“. Tas klausimas mane labai sukrėtė. Supratau, kad visą laiką laukiau, kol pasikeis jis. O iš tikrųjų keistis turėjau aš. Ir nepaisant, kad jau radau dalį atsakymų - aš niekada taip ir neskyriau laiko savo vaikui apie tai pakalbėti.

Tai buvo labai skaudus suvokimas. Suvokiau, kad aš atsiribojau nuo savo vaiko pati. Savo noru, nieko neverčiama. O juk jis visą laiką laukė paprasto, nuoširdaus pokalbio.

– Ar buvo sunku priimti naują situaciją?

– Taip. Ir nenoriu apsimesti, kad viskas įvyko per savaitę. Reikėjo priprasti prie naujo vardo, įvardžių. Kartais suklystu ir labai pergyvenu dėl savo klaidų. Bet mano vaikas mato mano pastangas. Ir visada ramina, jei pradedu atsiprašinėti dėl savo klaidų.

– Ar jūsų santykiai pasikeitė?

– Taip. Anksčiau tarp mūsų buvo daug įtampos, nes jis jautė, kad aš nuolat laukiu, kada jis „persigalvos“. Dabar daug kalbamės. Šiandien jis man pasakoja apie savo gyvenimą, džiaugsmus ir problemas. Jaučiu, kad vėl tapau žmogumi, kuriuo jis pasitiki.

– Ar teko susidurti su aplinkinių reakcijomis?

– Taip. Vieni reagavo labai gražiai. Kiti sakė, kad mes kaip tėvai kažką padarėme ne taip. Net iš giminių sulaukiau tokių komentarų. Anksčiau tokie žodžiai mane labai žeisdavo. Dabar suprantu, kad žmonės dažnai bijo to, ko nesupranta. Nebesijaučiu turinti visiems kažką įrodinėti. Jei kam nepatinka - tegu nebendrauja.

Aš visiems patariu nutraukti santykius su žmonėmis, kurie jums nuodija gyvenimą. Kodėl reikia klausytis neapykantos. Jei pabandei paaiškinti ir nesuprato - reiškia tas žmogus nevertas mano laiko ir dėmesio. Man svarbiausia mano vaiko gerovė. Niekada daugiau neleisiu man ir mano vaikui kartinti gyvenimo.

– Ką šiandien pasakytumėte tėvams, kurių vaikas ką tik prisipažino esantis translytis?

– Neskubėkite. Įsiklausykite. Susiraskite informacijos patys. Leiskite savo vaikui kalbėti kai jis pats nori. Jūsų vaikui tikriausiai prireikė labai daug drąsos ištarti tam tikrus žodžius. Tai nėra spontaniška mintis, kuri gimė vakar. Dažniausiai jis apie tai galvoja labai ilgai.

Nebūtina visko suprasti tą pačią dieną. Bet labai svarbu parodyti, kad vaikas nėra vienas, o jūs padėsite jam kiekviename žingsnyje. Neverskite jo kalbėti, kai jis pats nenori. Pasakykite tik tai, kad esate pasirengę bet kada, bet kuriuo metu - naktį ar dieną - skirti laiko savo vaikui jį išklausyti, kartu surasti problemų sprendimus. Pasakykite, kad besąlygiškai jį mylite. Mylite, kad ir kas nutiktų.

– O jei tėvams vis dar labai sunku tai priimti?

– Tuomet ieškokite pagalbos sau. Mes dažnai galvojame, kad pagalbos reikia vaikui. Kartais jos labiau reikia tėvams. Nebijokite skaityti, kalbėtis su specialistais, ieškoti kitų šeimų patirčių. Svarbiausia – neuždaryti savo vaiko vien todėl, kad jums šiandien sunku.

Man atrodo, jog didžiausia klaida būtų bandyti pakeisti vaiką. Mano patirtis parodė visai ką kita – keistis turėjau aš. Ir šiandien galiu pasakyti vieną dalyką. Mano vaikas netapo kitu žmogumi. Jis visada buvo tas pats vaikas, kurį mylėjau nuo pirmos jo gyvenimo dienos. Pasikeitė tik tai, kad pagaliau išmokau jį matyti tokį, koks jis iš tikrųjų yra.