Kiekvienas iš mūsų atsakydami į klausimą kas yra laisvė - pateiktume skirtingą nuomonę. Vis dėlto, LGBTQ+ žmonėms laisvė dažnai susijusi su galimybe būti savimi. Ne išimtis yra ir ukrainietė trans moteris Eva Bushar, kuri sutiko duoti interviu GayLine.LT redakcijai.

- Ar galite šiek tiek papasakoti apie save?

- Mano vardas Eva Bushar. Man 27 metai, gimiau Simferopolio mieste Kryme, tačiau dvidešimt metų gyvenau Kijeve. Čia mokiausi vidurinėje mokykloje, paskui universitete, o gavusi magistro laipsnį dirbau moksliniame institute. Tai buvo sunkus darbas, nes mūsų mokslo bazė Ukrainoje yra labai prastos būklės. Tuomet nusprendžiau išvykti studijuoti į užsienį.

2021 metais man pavyko įstoti mokytis Slovakijoje ir tų pačių metų rudenį jau išskridau į Bratislavą. Savo tėvams apie tai pasakiau paskutinę minutę, jiems buvo šokas. Pusę metų mokiausi ten, o prasidėjus karui Ukrainoje, dėl sudėtingos finansinės padėties, buvau priversta mesti mokslus ir ieškoti darbo.

Kai gyvenau Kijeve sieloje jaučiau trauką Baltijos šalims, o prasidėjus karui šis jausmas tik sustiprėjo. Todėl 2022 metų rudenį, trumpai padirbėjusi Slovakijoje, susiradau darbą Lietuvoje ir atvykau čia. Buvo labai sunku, bet džiaugiuosi ir visiškai nesigailiu, kad pakeičiau gyvenamąją vietą. Lietuva nuostabi!

- Ką manote apie Vilnių? ar galėtumėte palyginti su Ukraina?

Atvykus į Vilnių nustebino tai, kad šis miestas turi daug panašumų su Kijevu. Ir apskritai žmonių mentalitetas man atrodė beveik identiškas mūsiškiam. Galbūt tai susiję su mūsų bendra istorija. Bet gatvės, kai kurie namai, architektūra... visa tai man priminė ir vis dar primena brangų mano širdžiai Kijevą.

Žinoma, Vilnius tolerantiškesnis nei Kijevas ir apskritai visa Ukraina, bet tikiu, kad ateityje viskas pasikeis į gerąją pusę.

- Kaip supratote, kad esate trans? Kaip vyko savęs atradimo procesas?

Tai labai sunkus klausimas. Apskritai aš esu labai nedrąsus ir įtarus žmogus... Tik neseniai pradėjau dirbti su savimi, kad būčiau stipresnė, drąsesnė, nugalėjau baimes, tapčiau ryžtingesnė.

Iki 20-ies bijojau prisipažinti, kad esu gėjus, bet supratau, kad man patinka vaikinai, kad jie mane įkvepia. Žinote, tai man patinka berniukai, aš jau pradėjau suprasti 7-8 metų amžiaus. Gal visko iki galo nesuvokiau, bet tikrai žinojau, kad esu kitokia nei kiti. Su lėlėmis žaidžiau iki 13 metų... Turėjau mėgstamą lėlę... tokią mažą... Mėgau ją perrengti, šukuoti ir įsivaizduoti įvairias scenas ir viską filmuoti savo telefonu! Esu išsaugojusi tuos savo „vaidybinių filmų“ įrašus, kuriuose beveik visada mano mėgstamai lėlei atitekdavo pagrindinis vaidmuo.

Taip pat mėgau rengtis moteriškais drabužiais, kai mamos nebuvo namuose. Man kildavo ir kitų klausimų. Prisimenu, kai dar buvau jauna, priėjau prie mamos ir paklausiau, kas būtų, jei vyras pradėtų vartoti moteriškus hormonus. Net nežinau, kodėl nusprendžiau apie tai paklausti, bet prisimenu, kad sulaukiau ypatingai neigiamos reakcijos su garsiais riksmais.

Aš užaugau labai netolerantiškoje šeimoje, kurioje LGBT buvo laikomas nukrypimu. Laikui bėgant pradėjau pastebėti, kad mėgstu save įsivaizduoti kaip merginą ir elgtis kaip moteris. Tada pradėjau domėtis gėjų pornografija ir galiausiai... būdama 20 metų priėmiau save kaip gėjų!

Prisimenu, kad nuo dvidešimties metų per penkmetį tik porą kartų buvau apsirengusi moteriškais rūbais ir man tai labai patiko, bet stengiausi šiuos jausmus nustumti į šalį. Nes taip, aš bijojau T raidės LGBT santrumpoje, bijojau transseksualių žmonių, iki galo jų nesupratau, nenorėjau gilintis į šią temą... kol galiausiai atėjo suvokimas, kad trans gyvena mano viduje. Ir Aš tai priėmiau. Susigyvenau su tuo tik būdama 27 metų.

- Su kokiais sunkumais susidūrėte? Trans žmonės dažnai susiduria su diskriminacija – ar jūs tai patyrėte?

Trans tapatybė man tapo atradimu. Labai sunkiu atradimu. Vilniuje 2023 metų pabaigoje sutikau draugus, kurie pasiūlė eiti į gėjų klubą. Ir aš sutikau. Ir nesąmoningai nusprendžiau apsirengti moteriškai. Taigi nusipirkau rūbus... jau seniau sugalvojau savo vardą... ir nuėjau į klubą. Ir nors aš nemoku daryti makiažo ir greičiausiai pirmą kartą atrodžiau labai kvailai... bet kuriuo atveju jaučiausi savimi ir buvau tikrai laiminga.

Supratau, kad nenoriu skirtis su šiuo įvaizdžiu. Iki šiol nesusidūriau su jokia diskriminacija, nes buvau apsirengusi moteriškais drabužiais tik klube su draugais ir namuose... bet man atrodo, kad jei rizikuočiau ir praeičiau Vilniaus gatvėmis taip, gal ką nors kas ir pasakytų, bet Kijeve būtų dar sudėtingiau... Beje, noriu pabandyti surengti tokį pasivaikščiojimą po Vilnių... Po to galėsiu papasakoti savo įspūdžius.

- Jei galėtumėte patarti kitiems, kaip jie galėtų palaikyti trans žmones, kas tai būtų?

Svarbiausia meilė. Jūs turite mylėti vienas kitą. Priimk žmones tokius, kokie jie yra. Kiekvienas žmogus gyvena kaip nori ir tik Dievas yra jo teisėjas.

Iki tol, kol priėmiau save kaip trans, mano gyvenimas buvo pilkas. Dabar, kai supratau ir priėmiau save kaip moterį, mano gyvenimas pradėjo žaižaruoti spalvomis. Sukūriau savo „TikTok“ ir „YouTube“ kanalą, kuriame aš esu Eva Bushar.

Jaučiuosi laisva ir lieku savimi! Esu be galo dėkinga savo draugams, kad suteikė man šią laisvę, kurios anksčiau neturėjau. Taip...pamiršau pasakyti apie video...labai mėgau šokti, kai nieko nebūna namie arba kai būnu viena...o dabar labai džiaugiuosi, kad galiu pasidalinti savo šokiais socialinėje erdvėje. Jie man yra laisvė. Laisvė nebijoti parodyti, išreikšti ir priimti savęs! Aš nemoku šokti ir galbūt iš šono tai atrodo juokingai, bet tai yra mano gyvenimas ir aš mokausi, mokausi tapti geresne, geriau šokti, geriau pasidaryti makiažą. Dabar turiu paskatą iš tiesų gyventi pilnavertiškai ir keistis į gerąją pusę!

- Ko norėtum palinkėti sau ir apskritai tran bendruomenei?

Norėčiau palinkėti visiems laisvės, emancipacijos ir drąsos priimti save. Čia kaip ir mano atveju. Buvo galima rinktis pilką, uždarą gyvenimą, bet su šeima ir draugais, kurie net ir per atstumą bando kažkaip valdyti tavo veiksmus. Arba tapti laisva, gyventi kaip tu nori, o ne taip, kaip nori kiti. Tai taip pat reiškia, kad prarasti dalį artimųjų ir brangių žmonių, kurie tavęs nesutiko priimti. Kiekvienas žmogus renkasi savo kelią.

Aš pasirinkau - būti laisva ir tai yra nepakartojamas jausmas... kai skrendi per debesis ant sparnų, o tavo širdis pasiruošusi išsiveržti iš tavo krūtinės iš džiaugsmo, šilumos ir laimės! Aš tik neseniai priėmiau save, dabar turiu ilgai dirbti su savimi, savo išvaizda, balsu ir pan. Kol kas pradėjau lankytis pas psichologę, tada tikiuosi pradėti vartoti hormoninius vaistus, o tada matysim... bet tikiu, kad viskas bus gerai!!!

Ačiū už pokalbį