Didžioji dalis mitų kyla iš nežinojimo. Žmonės linkę sugalvoti netikėčiausius paaiškinimus apie tai, ko nesupranta ar ko niekada nepatyrė.  Pavyzdžiui, jeigu kažkas niekada nesutiko homoseksualaus žmogaus, jų supratimas apie juos gali būti grindžiamas tik stereotipais matytais filmuose, televizijoje ir pan.

Baimė taip pat atlieka svarbų vaidmenį – kitokia tapatybė kai kuriems kelia nerimą. Kad tą nerimą pateisintų, žmonės sukuria realybės neatitinkančius pasakojimus.

Filmai, knygos, žiniasklaida ilgą laiką formavo iškreiptus LGBTQ+ žmonių įvaizdžius: gėjus – kaip koketiškus mados ekspertus, lesbietes – sportiškas, tvirtas, trans asmenis – pokštų objektus.  Šie stereotipai paliko gilias žymes. Ir nors šiuolaikinė kultūra keičiasi, senos nuostatos dažnai perduodamos iš kartos į kartą.

Kai kurios religinės tradicijos ir politinės jėgos ilgą laiką aktyviai skleidė neigiamus mitus apie gėjus – pavyzdžiui, kad homoseksualumas yra „nuodėmė“, „liga“ ar „grėsmė šeimai“.  Tai daroma ir šiandien norint valdyti visuomenę baimėmis, mobilizuoti rinkėjus.

Kai mitai tampa plačiai paplitę, juos kartoja žmonės, norėdami pritapti prie daugumos. Net jei kažkas viduje abejoja stereotipais, spaudimas būti daugumos dalimi ir kalbėtis panašia kalba užgniaužia kritinį mąstymą. 

Taigi, mitai formuoja įsitikinimus, kurie gali virsti diskriminacija, priekabiavimu ar net smurtu. Todėl kiekvienas mažas žingsnis – kalbėjimas, švietimas, matomumo didinimas – prisideda prie įtraukaus pasaulio kūrimą, kuriame kiekvienas gali būti savimi.