„Čia, žaidimų aikštelėje, jis eina prie žmonių ir sako, kad turėjome palikti namus, nes vyko karas ir namuose buvo banditų, bet tėtis liko. Jis nežino, kad jo tėvas mirė“, – ištaria Natalija.

Natalija nėra jos tikrasis vardas, o sūnus nėra vadinamas Oleksijumi, tačiau šiuos vardus ji pasirinko, kad papasakotų, kaip jų gyvenimą aukštyn kojomis apvertė rusų kareiviai, kurie kovo 9 d. įsiveržė į jų namus, apiplėšė juos ir nušovė jos vyrą, o po to per kelias valandas ją kelis kartus išprievartavo.

33 metų Natalija ir jos 35 metų vyras Andrejus gyveno nedideliame kaimelyje Brovarų rajone, netoli Kyjivo, kur pora pasistatė savo pirmąjį namą. „Planavome vaiką ir svajojome apie savo pirmuosius namus“, – prisimena ji per ilgą pokalbį telefonu iš Ternopilio miesto, kuriame dabar yra prisiglaudusi. „Norėjome gyventi arčiau gamtos. Mano vyras įdėjo daug širdies statydamas namą, viskas buvo iš natūralaus medžio ir akmens. Mes net eidavome į mišką rinkti šiukšlių, kurias paliko kiti žmonės“.

„Išgirdau vieną šūvį, atsidarančių vartų garsus ir žingsnius name“, – pasakojo Natalija. Tai buvo Romanovas, grįžęs su kitu maždaug dvidešimties metų kariu, vilkinčiu juodą uniformą. „Aš sušukau, kur mano vyras, tada pažvelgiau į lauką ir pamačiau jį ant žemės prie vartų. Tas jaunesnis vaikinas įrėmė man į galvą pistoletą ir pasakė: „Aš nušoviau tavo vyrą, nes jis nacis“.

„Jis liepė man nusirengti. Tada jie abu vienas po kito mane išprievartavo. Jiems nerūpėjo, kad mano sūnus verkė katilinėje. Jie liepė man nueiti jį užčiaupti ir grįžti. Visą laiką jie laikė pistoletą prie mano galvos ir tyčiojosi iš manęs, sakydami: „Kaip manai, kaip ji čiulpia? Ar mes ją nužudysime, ar paliksime gyvą?“. Po kurio laiko vyrai išėjo, o ji nuėjo prie sūnaus, kuris buvo sustingęs iš baimės ir negalėjo pajudėti. Maždaug po 20 minučių jie sugrįžo ir vėl ją išprievartavo. „Kai jie grįžo trečią kartą, buvo tokie girti, kad vos laikėsi ant kojų, – pasakojo Natalija. – Galiausiai abu jie užmigo ant kėdžių. Nušliaužiau į katilinę ir pasakiau sūnui, kad turime labai greitai bėgti, nes kitaip mus nušaus“. Šį kartą jis nebyliai nusekė paskui į kiemą.

Net ir pabėgusi per laukus į kaimynų namus, o kitą dieną – į Brovarus ir toliau į vakarinę Lvivo provinciją, Natalija negalėjo pranešti sūnui žinios apie tėvo nužudymą. Brovaruose ji apsistojo pas savo gimines, kurie išsiuntė ją į miestelį prie Ternopilio, kur jau buvo evakuota vyro sesuo su vaikais. Būtent ji paragino Nataliją pranešti policijai apie išprievartavimą ir vyro nužudymą.

Daugiau 15min.