„Matėme kareivines, apsuptas aukšta tvora dviem ratais... Mūsų laukė smūgių lavina. Mus akimirksniu apėmė siaubas“, - rašė Pierre Seel savo atsiminimuose išleistuose 1994 m. Jis yra vienas iš nedaugelio gėjų, kurie išgyveno Holokaustą, rašo Times.

Okupuotoje Prancūzijoje vyras buvo nuvežtas į Schirmeck-Vorbrück koncentracijos stovyklą, ten tardomas, kankinamas, verčiamas žiūrėti, kaip jo meilužį plėšo būrys šunų. Visą tai jis patyrė nesulaukęs 18 metų.

Naciai homoseksualumą laikė „grėsme arijų rasei“ išlikti, todėl jie ėmėsi visų priemonių, kad tai pakeistų. Iki Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 metais, Berlynas buvo laikomas gėjų sostine. Čia buvo barai, klubai, veikė kitos LGBTQ+ žmonėms skirtos vietos. Tačiau viskas pasikeitė gana greitai. Šios bendruomenės nariai tapo vienu iš pirmųjų taikinių.

Vien Vokietijoje karo metu buvo suimta dešimtys tūkstančių gėjų, kurių bent 50 tūkstančių įkalinta, o 10-15 tūkstančių atsidūrė koncentracijos stovyklose. Ten jie patyrė barbariškus kankinimus, įskaitant seksualinę prievartą, kastraciją ir medicininius eksperimentus.

Naciai gėjus stovyklose žymėjo rožiniais trikampiais. Dėl to jie tapdavo ne tik prižiūrėtojų, bet ir kitų kalinių smurto, patyčių aukomis.

1945-ieji tapo daugelio nacių represijas patyrusių asmenų išsilaisvinimo metais - tačiau ne homoseksualiems vyrams, kurie ir po to buvo laikomi nusikaltėliais. 1945–1969 m. Vokietijoje buvo suimta apie 100 000 gėjų, o kai kurie Holokaustą išgyvenę asmenys net buvo priversti toliau atlikti bausmę kalėjime.

Pierre Seel po išsilaisvinimo neturėjo kitos išeities, kaip tik sukurti šeimą. „Vaikystėje girdėdavau jį šaukiant naktimis“, – pasakojo jo sūnus Antuan. - „Jis kentėjo daugiau, nei aš galėjau suvokti, daugiau nei aš galiu suvokti“. Tačiau ne visi Pierre artimieji buvo tokie supratingi: jo išsižadėjo krikštatėvis ir ne kartą jam siuntė pamaldžių katalikų giminaičių laiškus, raginančius atsiversti, rašo Times.

Nepaisant to, kad nacių nusikaltimai viešai buvo pasmerkti, labai nedaug šalių ir institucijų šiandien atvirai kalba gėjų patirtas kančias. Oficialus homoseksualių nacių aukų pagerbimas prasidėjo 1970-aisiais. Procesą inspiravo pradėti moksliniai tyrinėjimai šia tema. Iki tol, nacių organizuotas gėjų persekiojimas nesusilaukdavo didelio dėmesio. Daugeliu atveju ir dėl to, kad išgyvenusios aukos apie tai vengė kalbėti bijodamos neigiamos visuomenės reakcijos.

Nuo 1970-ųjų aukos pradėtos pagerbti memorialuose koncentracijų stovyklose. Vėliau paminklai iškilo pastatyti keliuose Vokietijos miestuose: Frankfurte (1994), Kelne (1995), Berlyne (2008) ir Liubeke (2016). Jie pastatyti ir Amsterdame, Bolonijoje, Turine, Barselonoje, San Franciske, Niujorke, Montevidėjuje, Sidnėjuje ir Tel Avive.

Lietuvoje šis klausimas vis dar nesulaukia deramo dėmesio. Politiškai iki šiol tai nepatogi tema dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tai nepopuliaru konservatyvesnėse visuomenėse, kur net LGBTQ+ narių paminėjimas vertinamas neigiamai. Antra - šiuolaikiškesni politikai nenori pripažinti, kad nacių vykdytas gėjų genocidas nenutrūko karui pasibaigus. Jis tęsėsi ir toliau - žmonės buvo represuojami, sodinami į kalėjimus, siunčiami gydytis į psichiatrijos ligonines. O tai sumenkina pačią pergalę prieš nacius, nes jų politika, nors ir kitomis priemonėmis, buvo įgyvendinama ir toliau.